Bekah Stoneking
Pasaulį sukaustė baimė. Baimė susirgti. Baimė numirti. Baimė nukentėti finansiškai. Šį sąrašą galima tęsti toliau.
Niekas nėra apsaugotas nuo šių baimių. Vis dėl to mes, bendruomenės viengungiai, grumiamės ne tik su šiomis baimėmis, bet patiriame ir specifinių baimių, būdingų tik mums.
Esu neištekėjusi, priklausau tikinčiųjų bendruomenei, turiu daugybę draugų ir aktyviai tarnauju vaikams. Šiuo metu mes (kaip greičiausiai ir jūs) privalome gyventi karantino sąlygomis ir laikytis įvairiausių apribojimų. Dabar, kaip niekada anksčiau, bažnyčios vadovai turėtų būti ypatingai jautrūs tiems papildomiems viengungių iššūkiams.
SUSTIPRĖJĘS VIENIŠUMO JAUSMAS
Vedusiems taip pat nėra lengva būti atskirtiems nuo artimųjų šios krizės metu, tačiau jie bent jau turi vienas kitą. Kur kas sudėtingiau pandemiją išgyventi vienam: viską turi nuspręsti pats (su niekuo nepasitarsi, niekas nepadės) ir nėra nieko, su kuo galėtum kartu pamąstyti ar subalansuoti jausmus.
Melskitės už mus naktį, kai ne tik esame vieni, bet jaučiamės dar labiau atskirti, nes būna jau vėlu kažkam paskambinti. Atsiųskite žinutę, linksmą lipduką ar vaizdelį, inicijuokite vaizdo pokalbį – juk tai jums nieko nekainuoja, o mums suteikia didelę pozityvios nuotaikos ir gerų emocijų dovaną.
PRARASTAS SOLIDARUMAS SU KITAIS
Nėra kam manęs užsistoti ar apsaugoti; niekas neišties pagalbos rankos ir nesuteiks prieglobsčio. Esu pakankamai stipri ir savimi pasitikinti, tačiau pandemija mane atskiria nuo kitų, tampu pažeidžiamesnė.
Sudėtinga, kai krizės laikotarpiu viską turiu daryti pati viena.
NEATSAKYTI POREIKIAI
Taip, būti uždarytam su sutuoktiniu ar vaikais (be to, jei dar mėgini nudirbti savo darbus) yra sunku. Žmonėms, kurių gyvenimas sukasi aplink sutuoktinį ir vaikus, pabūti keletą dienų vienam atrodo atgaiva. Man taip pat patinka kuriam laikui atsitraukti ir pasimėgauti visiška vienatve, tyla bei ramybe.
Tačiau vienumoje bėgančios savaitės, kai nesimato jokios prošvaistės ištrūkti – o juk esame sukurti bendrauti, – kelia tokią skausmingą įtampą, kokios dar nesu patyrusi. Ar man ko nors nepristigs? Žinau, kad finansiškai aš susitvarkysiu (viengungiai valandininkai, ko gero, ne), bet ar užteks maisto atsargų?
Neturiu su kuo pasidalinti savo buitinėmis naštomis – nieko, kas padėtų man susigaudyti, kaip galėčiau patenkinti įvairiausius savo kasdienius poreikius.
Bažnyčios vadovai ir kiti nariai labai padėtų sušvelninti šią baimę, paprasčiausiai paklausdami viengungių, ar jiems nereiktų ko nors nupirkti, kai patys važiuos apsipirkti (nesvarbu, ar žmogaus imunitetas nusilpęs, ar ne). Kartais tiesiog taip norisi, kad kažkas tavimi pasirūpintų.
SUSTIPRĖJĘS NESAUGUMO JAUSMAS
Jei ištiks nelaimė (tave ar tavo artimą), mes esame vieni. Asmeniškai man šiuo metu toks nelaimės pavojus yra didelis: mano mama dirba sesele, o tėčio imunitetas nusilpęs. Jie gyvena už keleto valandų kelio nuo manęs. Sunku net nusakyti, kaip jaudinuosi dėl savo tėvų ir senelių.
Bažnyčios vadovai ar kiti nariai galėtų pasisiūlyti budėti naktimis – net jei negalite padėti fiziškai, žinojimas, kad, esant reikalui, kažkam galėsi prisiskambinti, labai padėtų nuraminti mūsų mintis.
IDĖJOS VIENGUNGIAMS (JUK MES TAIP PAT TURIME ATSAKOMYBĘ VIENI PRIEŠ KITUS)
- Prisiminkime vieni kitus, susisiekime žinutėmis, vaizdo pokalbiais per zoom ir pan.
- Dalinkimės didelėmis pirkinių pakuotėmis. Juk šiuo metu ypač tikslinga apsipirkti dideliais kiekiais, tačiau viengungiams – ne visada, nes daug produktų gali sugesti. Kodėl keliems draugams nepasidalinus pakuotės, kad nereikėtų kažko išmesti?
- Pagalvokime, kad tai, kas skausminga mums, gali būti skausminga ir kitiems. Jei nujaučiate, jog kažkam taip ir yra, pamėginkite atliepti šį poreikį.
- Pasinaudokime vaizdo pokalbiu ir paskaitykime draugų vaikams knygelę ar praveskime jiems pamokėlę.
- Tegul gyvenantieji šalia pamėgina susitikti ir kartu pasivaikščioti.
- Dalyvaukime interneto ir telefoniniuose grupių žaidimuose.
- Kurkime grožį, kuriuo galėtų džiaugtis ir kiti, pvz., suorganizuokime pašto dėžučių dekoravimo varžybas – juk visi kaimynai išeina į balkoną ar prieangį tuo pačiu metu; uždekime kalėdines lemputes ir pan. Mane labai sužavėjo vaizdo įrašas, kur žmonės sutartinai dainuoja balkonuose, ir virtualių chorų pasirodymai.
Prieš užbaigdama dar norėčiau kai ką priminti:
NE VISŲ VIENGUNGIŲ POREIKIAI YRA VIENODI
Viengungiai nėra homogeninė visuomenės dalis. Vieni yra studentai, kiti – tik pradėję karjerą, dar kiti – vyresnio amžiaus ar vieniši tėvai bei našliai – visų jų poreikiai skirtingi. Todėl nespręskite apie visus pagal kurį nors vieną.
PASIPRIEŠINKITE NORUI LYGINTI VIENUS SU KITAIS
Dabar ne laikas aiškintis, kad ne visur taip gerai, kur mūsų nėra, ar bandyti pasverti, kam tenka daugiausia skausmo bei įtampų. Gal yra ir tokių viengungių, kuriems visai nesvarbūs žmogiškieji ryšiai, gal jie tik ir laukia, kada galės užsisklęsti ištisomis savaitėmis.
Dabar ne laikas matuoti vienus pagal kitus. Dabar laikas pastebėti ir patarnauti.
NESPRĘSKITE PAVIRŠUTINIŠKAI
Taip, jei esame jauni ir sveiki, greičiausiai išvengsime asmenybės sudūžimo. Tam tikra prasme, žinoma, yra kitų bendruomenės narių, kurie galbūt turi didesnių poreikių. Tačiau negalvokite, jog esame aprūpinti vien todėl, kad esame sveiki, neapkrauti šeimyninėmis pareigomis ar tiesiog per daug nereikšminga bendruomenės dalis.
Šeimos ir susituokusios poros turi specialistus, kurie parengti jiems patarnauti ir ugdyti. Mes tokių neturime. Esame palikti likimo valiai, ir dar tokiu laiku, kai durys yra užtrenktos dėl izoliacijos.
Prašau, nepamirškite mūsų.
Vertė: Rūta Beltytė
Redagavo: Sonata Aleksandravičienė